Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, įgyvendindamas Konstitucijos 92 straipsnyje, 84 straipsnio 8 dalyje Respublikos Prezidentui suteiktus įgaliojimus, pateikė svarstyti Sauliaus Skvernelio kandidatūrą Ministro Pirmininko pareigoms užimti. Jis kalbėjo :“ Šią kandidatūrą teikiu atsižvelgdamas į tai, kad ji yra remiama Seimo daugumos, ir siekdamas užtikrinti prielaidas veikti veiksmingai Seimo pasitikėjimą turinčiai Vyriausybei. Pasirinktos kandidatūros teikimas Ministro Pirmininko pareigoms užimti yra būtinas siekiant užtikrinti valdžios institucijų sąveiką ir tęstinumą. Ypatingas Ministro Pirmininko kaip Vyriausybės vadovo konstitucinis vaidmuo lemia išskirtinius reikalavimus jo kompetencijai ir pareigingumui. Atsižvelgdamas į tai, kad ponas S. Skvernelis vadovavo Lietuvos Respublikos XVII Vyriausybei, sukaupė nemažą patirtį dirbdamas Vidaus reikalų ministerijoje, jai vadovaudamas, taip pat užimdamas kitus atsakingus postus, manau, kad jis sugebės įgyvendinti ir atliepti tuos iššūkius, kurie kyla Ministro Pirmininko pareigas einančiam asmeniui.
Tikiuosi, kad Seimas pritars S. Skvernelio kandidatūrai eiti Ministro Pirmininko pareigas“.
Turėjau garbę pirmininkauti posėdžiui.
Saulius Skvernelis prisiminė, kad pirmą kartą šioje tribūnoje Vyriausybės programą pristatė 2016 metų pabaigoje. Tada labai aiškiai sakiau, kad būsiu ne partijų, frakcijų, koalicijų, bet Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Mes visi davėme priesaiką Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, tuo turime ir vadovautis. Tikiu, kad sąžiningai ir garbingai dirbau tėvynės labui ir šiandien turiu dar vieną progą Lietuvos žmonėms priminti, kas buvo padaryta per pustrečių metų, ir ko, kaip Ministras Pirmininkas, esu pasirengęs siekti ir ateityje.
Jeigu kalbėtume skaičiais, tai 2016 metų Vyriausybės programos priemonių plane Lietuvai pasižadėjome įgyvendinti beveik 780 darbų.
Aiškus prioritetas XVII Vyriausybės darbotvarkėje buvo, yra ir toliau būtų socialinė atskirtis. Ne žodžiais, o labai konkrečiais darbais pavyko išspręsti labai sudėtingus, ilgus metus strigusius klausimus. Jų naudą pirmiausia pajuto silpniausieji: vaikus auginančios šeimos, senjorai, mažiausias pajamas gaunantys asmenys.
2018 metais įvedėme vaiko pinigus. Puikiai prisimenu, kiek buvo kritikos, nuomonių įvairovės, nuo teigiamų iki pačių juodžiausių scenarijų. Tuo metu vaiko pinigai siekė 30 eurų. Šiais metais jie padidinti iki 50 eurų ir net neabejoju, kad bus didinami toliau. Gausiose ir nepasiturinčiose šeimose augantiems vaikams, taip pat neįgaliems vaikams valstybės išmoka siekia 70 eurų, o neįgaliems vaikams, turintiems papildomų poreikių, – 90 eurų. Šiuo metu vaiko pinigus gauna beveik pusė milijono vaikų. Daugiau nei ketvirtadalis jų gauna ir papildomą išmoką. Skaičiai greitai pasimiršta. Noriu tik priminti, kad prieš reformą išmokas gaudavo gerokai mažiau – per pus mažiau vaikų.
Taigi kalbos apie tai, kad situacija nepasikeitė, yra paprasčiausias noras ignoruoti faktus. Tiesa yra tokia, kad dabar valstybė remia ne tik didžiausias pajamas uždirbančių tėvų vaikus, bet ir vaikus auginančias nepasiturinčias šeimas. Taip, tai didelis finansinis įsipareigojimas, tačiau tai ir valstybės garbės, ir patikimumo klausimas. Labai noriu tikėti, kad pasiteisinę vaiko pinigai ateityje nebus atšaukti ir puikių priemonių nepanaikins politinės rietenos. Kol vadovausiu Vyriausybei, tai išliks viena iš prioritetinių sričių.
Pavyko rasti sprendimus ir dėl „Sodros“ problemų. Panaikinta milijardinė „Sodros“ skola, įvykdyta pensijų reforma, po kurios nebeliko susipriešinimo tarp esamų pensininkų ir pensijų fondų. Tuo pat metu padaugėjo kaupiančiųjų, sumažėjo administravimo įmokos privatiems pensijų fondams, po ilgos pertraukos, dirbant mūsų Vyriausybei, senjorai pajuto ženklų realų pensijų kilimą. Apskritai vidutinis pensijų didėjimas nuo šios Vyriausybės darbo pradžios siekė apie 100 eurų. Tai nėra turbūt tie pinigai, kurių laukia mūsų senjorai. Galbūt daugelis mano, kad nėra reikšmingi, tačiau priminsiu buvusia mūsų valiuta – 350 litų padidėjimas per tuos metus, jei kalbėtume apie 2015 metus, tai faktiškai pusė tuo metu buvusios vidutinės senatvės pensijos litais šalyje.
Mokesčių reforma leido padidinti visų Lietuvos dirbančiųjų pajamas. Labiausiai koncentruojantis į vidutines ir mažesnes pajamas gaunančius asmenis. Reikšmingai didintas minimalus darbo užmokestis. Vidutinis darbo užmokestis taip pat augo sparčiai. Nuo 2016 metų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis augo 38 %. Beje, viešajame sektoriuje jis augo sparčiau nei privačiame. Panaši tendencija mažinant nelygumus išliks ir toliau tiek dėl pasirašytos nacionalinės kolektyvinės sutarties, tiek ir dėl kitų prisiimtų ilgalaikių įsipareigojimų viešajam sektoriui.
Džiugu priminti, kad dirbant XVII Vyriausybei ir Lietuva gerino rekordus vertinant užsienio investicijų pritraukimą, reikėtų kalbėti ne tik apie paslaugų sektorių, bet ir apie atidaromas gamyklas. Pirmą kartą regionuose tiek dėl augančių užsienio investicijų, tiek dėl augančio Lietuvos verslo sukurta daugiau darbo vietų nei Vilniuje. Daugelis tų darbo vietų yra susijusios su sukuriama gamybine infrastruktūra. O tai apsunkintų galimą pasitraukimą, susiklosčius blogiausiems scenarijams.
Vien pagal pernai į Lietuvą pritrauktus projektus atsiras apie 7 tūkst. naujų darbo vietų. Matydamas tokius rezultatus, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad per pastaruosius nepilnus trejus metus turėjome galimybę turėti Vyriausybę, kurios pagrindą sudarė savo sričių profesionalai, ir jie turėjo ryžto bei erdvės veikti. Tai nebuvo sprendimai, naudingi kuriai nors vienai verslo grupei ar kokios nors politinės partijos bičiuliams. Tai buvo sprendimai, kurie iš esmės gerino Lietuvos verslo aplinką, nustatė sąžiningas ir skaidrias taisykles.
Pagal pasaulinį konkurencingumo indeksą „Doing Business“ Lietuva pakilo į 14 vietą. Nors į penkioliktuką siekėme patekti iki kadencijos pabaigos, jau dabar turime tikrai gerą rezultatą. Pagal mokesčių naštą dirbantiems Lietuva tampa patraukliausia iš Baltijos šalių. Esame trejetuke šalių, kurioms sekasi pritraukti aukštos pridėtinės vertės investicijas.
Pajamas į biudžetą mums sekėsi didinti ir dėl sėkmingos kovos su šešėliu. Be abejo, visuomet norisi, kad tas rezultatas būtų kiek įmanoma didesnis. Įvairiais skaičiavimais, šešėlis kasmet mažėjo po vieną procentinį punktą, o priėmus Vyriausybės pasiūlytą priemonių paketą šešėlio mažėjimo tempas turėtų padidėti. Ir šie iš pažiūros kuklūs procentai virsta milijonais eurų, kuriais mes jau finansuojame skirtingus valstybės poreikius. Pirmiausia, socialinės atskirties mažinimą. Baigėsi vadinamoji mokesčių amnestija – 42 mln. eurų įplaukė į valstybės biudžetą, prisiminus mokesčių mokėtojams apie pamirštus susimokėti ir deklaruoti mokesčius. Be prievartos, be žiaurių akcijų, tiesiog sudarant galimybę žmonėms susitvarkyti dėl įvairių gyvenime patirtų sudėtingų situacijų buvusį norą būti arba tūnoti šešėlyje.
Griežtai laikomės fiskalinės drausmės, dvejus metus turėjome gerai subalansuotą nedeficitinį biudžetą. Taip bus elgiamasi ir ateityje.
Galime visi pasidžiaugti, kad pirmą kartą istorijoje vykdome savo įsipareigojimus NATO gynybos finansavimo srityje ir modernizuojame iš esmės gynybos pajėgas. Galime, aišku, nusivilti, kad kiekvienais metais metų pabaigoje turime iššūkį ir iki tų 2 % absoliučiais skaičiais vis pritrūksta, nes auga šalies ekonomika. Bet rugsėjį padarome reikalingą pratimą, aišku, tai padaroma iš skolintų lėšų, ir mes įsipareigojimą galutiniame variante įvykdome. Noriu padėkoti visoms politinėms jėgoms, kurios pasirašė ir sutarė dėl ateities finansavimo krašto apsaugai. Tai labai svarbus, tvarus, su mūsų šalies gynyba ir saugumu susijęs įsipareigojimas.
Prieš dvejus metus buvo pradėti ir toliau vykdomi valstybės įmonių depolitizavimo ir skaidrinimo procesai, apimantys tiek „Lietuvos geležinkelius“, Registrų centrą, miškus, urėdijas, įkalinimo įstaigas, kelių priežiūrą ir daugelį kitų.
Švietimo srityje optimizuojamas profesinių mokyklų tinklas, pradėti aukštųjų mokyklų pokyčiai. Pavyko iki 40 % padidinti aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus, mokyklos aprūpinamos laboratorine, kompiuterine įranga, parengti ir išbandyti visos dienos mokyklos modeliai, padėsiantys užtikrinti visišką vaikų užimtumą. Ir tai tik labai maža dalis Vyriausybės programos priemonių, kurias šiuo metu įgyvendiname, siekdami didinti švietimo kokybę šalyje.
Dažnai minima, kaip mažiausiai valstybės dėmesio sulaukianti, kultūros sritis per paskutinius metus yra nuolatinėje Vyriausybės darbotvarkėje. Puikiai suvokiame, kad be kultūros veiksnio neįmanoma šiuolaikiška politinės demokratijos raida, ekonominis augimas, socialinė darna ir visavertis kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimas. Po ilgų derinimų jau turime patvirtintą (pagaliau!) Lietuvos kultūros politikos strategiją. Viešoms konsultacijoms netrukus bus pateiktas Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas. Be abejo, tai reikėjo padaryti gerokai anksčiau. Kultūros ministerijos biudžetas 2019 metais didėjo daugiau kaip 40 mln. eurų, palyginti su 2018 metais. Bendromis pastangomis kartu su savivaldybėmis, dėl ko aš joms dėkoju, buvo padidintas kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčio fondas. Tai, kad daugėja kultūrinėje veikloje dalyvaujančių žmonių, matyt, yra geriausias sėkmės rodiklis, kuriam įtakos turėjo ir tokios Vyriausybės iniciatyvos kaip Kultūros pasas, nemokami muziejai, kūrybinės dirbtuvės moksleiviams.
Labai svarbūs pokyčiai įgyvendinti ir kitose ne mažiau svarbiose srityse kaip aplinka, valstybės tarnyba, žemės ūkis, sveikatos apsauga. Per šiuos metus Vyriausybė mažino kompensuojamųjų vaistų kainas. Receptiniai vaistai yra viena iš nedaugelio prekių grupių, kurių kainos nuolat mažėja. Taip pat buvo sėkmingai sumažintos pacientų priemokos, daugumos vaistų kompensavimo intensyvumas pasiekė 100 %.
Vykdant reformas daroma ir klaidų, išmokstamos pamokos. Apie jas taip pat noriu pakalbėti. Man asmeniškai teko per trumpą laiką sukaupti nemažą politinę patirtį. Tiesiog buvau priverstas tą padaryti. Teko lipti ant grėblių, kurių laiku nepastebėdavau, teko nudegti ten, kur tai buvo visai nebūtina. Bet tai buvo mano išmoktos pamokos. Didžiausia klaida buvo galvoti, kad tiksliai žinome, ko reikia Lietuvai, ir vienintelis tikslas yra kuo greičiau pasiekti šiuos pokyčius, tačiau visuomenė retai kada pokyčius sutinka džiugiai. Be to, politikų sprendimai retai kada suveikia tiksliai taip, kaip planuota. Puikiai suprantu, kaip svarbu visuomenei aiškinti, koks gi yra tų pokyčių galutinis tikslas. Abejoju, ar šiandien Lietuvoje būtų daug žmonių, kurie sutiktų atšaukti šios Vyriausybės sprendimus ir grįžti į 2015 metus. Net ir tie, kurie labai aktyviai, dažnai ir pagrįstai kritikavo, manau, kad pokyčių nauda įsitikino patys.
Mes visada ieškojome socialinio dialogo. Kaip minėjau, Vyriausybė yra pasirašiusi Nacionalinę kolektyvinę sutartį, kurioje įtvirtinti susitarimai dėl atlyginimo didinimo paliečia beveik 300 tūkst. dirbančiųjų. Taip pat pasirašyta daug šakinių sutarčių, rasta daugybė kompromisų su profsąjungomis, tačiau šaukštas deguto gali sugadinti visą statinę. Įvedant etatinį mokytojų darbo apmokėjimą, lankstumo pritrūko. Gaila, kad nepavyko susitarti, ir apmaudu, kad sprendimai, kurie randami dabar, nebuvo rasti anksčiau.
Aš suprantu, kad kai kada griežta retorika politikoje taip pat gali būti klaida, kaip ir nesibaigiančios rietenos, kaltų ieškojimai, tušti apsižodžiavimai su oponentais. Šias pamokas taip pat išmokau ir tikiu, kad rinkėjai prisimins konkrečius nuveiktus darbus, o ne beprasmius barnius.
Šiandien šioje salėje galime kiekvienas, bent aš asmeniškai tikrai, atsiprašyti Lietuvos žmonių. Kartais demokratinė konkurencija išsigimsta ir vietoje bendro darbo Lietuvos labui jiems tenka matyti ambicijų kovas ir politinius susistumdymus. Tai negerina bendro fono valstybėje ir tikrai neskatina joje pasilikti mūsų jaunimo. Šalia pokyčių būtina ramybė ir stabilumas.
Norėčiau čia pacituoti buvusį Jungtinės Karalystės premjerą Vinstoną Čerčilį: „Dar nė vienas žmogus, nurydamas piktus žodžius, nepakenkė savo skrandžiui.“ Kartais šita patarle reikia vadovautis visiems. Todėl šia kalba noriu visus labai aiškiai pakviesti – grįžkime prie darbų, grįžkime prie tikros politikų misijos – bendrų sprendimų mūsų piliečių ir tėvynės labui.
Vienas esminių darbų šiandien tebėra Lietuvos demografinės situacijos gerinimas. 2018 metai buvo pirmieji metai po nepriklausomybės atkūrimo, kai ženkliai sumažėjo išvykstančių ir ženkliai padidėjo atvykstančių į Lietuvą skaičius. Tai – lūžio metai. 2019-ieji tik patvirtina šią tendenciją. Pirmąjį šių metų pusmetį į Lietuvą atvyko daugiau žmonių, nei iš jos išvyko. Įsiklausykite! Pirmą kartą nuo 2000 metų per šių metų balandžio ir gegužės mėnesius bendras Lietuvos gyventojų skaičius pradėjo augti. Tai labai geri ženklai, kurie leidžia tikėtis, kad iki 2030 metų galime atkurti Lietuvą, kurioje mūsų gyvens 3 mln. Būtent todėl pernai gruody Vyriausybė parengė ir patvirtino Demografijos, migracijos, integracijos politikos strategiją, kurioje numatytos konkrečios priemonės šiems tikslams pasiekti. Visa tai nėra tik Vyriausybės tikslai. Šios problemos turėtų rūpėti visoms politinėms jėgoms ir dėl jų sprendimo turėtų būti rasti susitarimai. Tikiu, kad visi kartu su nauju šalies Prezidentu galime atrasti šiuos sprendimus.
Bendrų sprendimų mūsų laukia nemažai. Dar norėčiau tarti keletą žodžių apie ateitį. Du trečdaliai darbų, dėl kurių susitarė naujoji koalicija, iš esmės jau vyksta, jie yra Vyriausybės programoje: tai ir nuoseklus išlaidų Lietuvos socialinei politikai didinimas, ir kova su korupcija priemonės, ir savivaldos galių stiprinimas bei asignavimų joms didinimas. Bus gerinama regionų infrastruktūra, plečiamos savivaldybių savarankiškos funkcijos, toliau didinamos lėšos vietinės reikšmės keliams tiesti, mažinamos valstybės valdymo išlaidos, stiprinamas mokslo ir verslo bendradarbiavimas.
Kaip jau minėjau, per pastaruosius kelerius metus atlikome esminių pokyčių mokesčių sistemoje, tačiau matome erdvės padaryti mokesčių sistemą dar labiau progresyvesnę, kad asmenys, gaunantys dideles pajamas, labiau prisidėtų prie viešųjų paslaugų finansavimo.
Švietimo sistemoje jau rengiamas nemokamo bakalauro modelis ir atitinkamai planuojamos lėšos, didinamas neformaliojo ugdymo finansavimas, ruošiamasi įtvirtinti teismų tarėjų institutą, rengiamasi įvesti nemokamą vaikų maitinimą, įgyvendinamos kitos numatytos priemonės. Koalicijos sutartyje ir jos prieduose galima rasti tikslią informaciją, dėl ko sutarta, ir tai turės būti įgyvendinta.
Noriu tikėti, kad šiuo metu vykstantys pokyčiai išeis į gera valstybei. Iš savo patirties žinau, kaip sudėtinga suburti veiksmingą, profesionalią ir sąžiningai savo darbą dirbančią komandą. Puikiai žinau, kaip tirpsta laikas, todėl jo gaišti nevalia. Iki šios dienos mano vadovaujama Vyriausybė nuosekliai ir stropiai dirbo kasdienį darbą. Ar tokia galimybė išliks toliau, priklauso tik nuo Seimo, nuo kiekvieno parlamento nario asmeninio apsisprendimo.
Noriu padėkoti visiems, kurie rėmė šią Vyriausybę, ir tiems, kurie jai konstruktyviai oponavo. Noriu padėkoti visoms frakcijoms, nes su visomis iš jūsų vienu ar kitu metu teko priimti bendrus sprendimus, kurie be tokio bendradarbiavimo būtų neįmanomi.
Beveik prieš trejus metus šioje tribūnoje kalbėjau apie tai, kokią matau naują Vyriausybę, orientuotą į socialinės nelygybės, demografijos ir regioninės atskirties problemų sprendimą. Kalbėjau apie viešojo sektoriaus pertvarką, ambicingas užduotis, pritraukiant tvarias investicijas į Lietuvą, inovacijų plėtrą. Matau, kad tuo metu pasakyti žodžiai pildosi, todėl tikiuosi, kad išsipildys ir šiandien įvardinti siekiai ir planai.
Valstybės valdymas turi būti skirtas visų valstybės gyventojų gerovei didinti. Per pasitenkinimą savo valstybe ateina ir pagarba valdžiai, ir noras ginti tėvynę, ir apsisprendimas būtent čia gyventi, dirbti ir kurti savo šeimą. Šiandien, kai Prezidento teikimu esu šioje tribūnoje, galiu tik paraginti mus visus: pamirškime konfliktus, susipriešinimą, kuris, artėjant rinkimams, įprastai tik didėja, bendradarbiaukime dėl svarbiausių tikslų, sutarkime dėl svarbiausių sprendimų, atvirai bendraukime su Lietuvos žmonėmis. Tik taip galime pelnyti jų pagarbą ir paramą.
Pabaigai pacituosiu amerikiečių pastorių, krikščionių dvasininką R. H. Šulerį: „Geriau kažką daryti netobulai, nei nieko nedaryti nepriekaištingai.“
