Seime paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, atkurtos nepriklausomos pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotojo, VI ir VII Seimo nario Romualdo Ozolo 80-metis.
Romualdas Ozolas kartu su bendražygiais stovėjo gimstančio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio priešakyje. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje Romualdas Ozolas ėjo svarbiausias pareigas: buvo iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo ir Seimo tarybos narys, Seimo tarybos pirmininko pavaduotojas. Romualdas Ozolas pagrįstai laikomas Sąjūdžio ideologu, jo plunksna redagavo pagrindinius Sąjūdžio dokumentus, jis buvo pirmojo nepriklausomo Lietuvos savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius.
„Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras yra vienintelis mano gyvenimo vardas. Jame ir mano, ir mano Valstybės principas – Nepriklausomybė“, – 2003 m. sakė Romualdas Ozolas.
Signataras Egidijus Bičkauskas kalbėdamas plenariniame Seimo posėdyje atkreipė dėmesį, kad dar besimokydamas Vilniaus universitete Romualdas Ozolas buvo universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblio dalyvis – grojo kanklėmis. Kas dalyvavo universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje, puikiai žino, kad tai yra ypatinga tautiškumo mokykla. E. Bičkauskas pacitavo Romualdo Ozolo žodžius: „Prieštaravimų, gimdančių šiuolaikinę katastrofinę situaciją, šaknys slypi prieštarautojose, tai yra supervalstybėse. Vadinasi, norint konfliktinę situaciją spręsti iš esmės, reikia panaikinti konfliktų kėlėjus, tai yra didžiąsias valstybes. Tai nėra jokia nesąmonė, kokia ši tiesa gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Priešingai, ta tiesa kyla iš žmogaus teisių gynimo deklaracijų, jeigu remdamiesi jomis mes eisime nuosekliai iki galo. Galima ginčytis, galima sutikti, bet pamąstyti yra ko.“
E. Bičkauskas teigė: „Manau, kad kiekvienas tuo metu, taip pat ir Romualdas, buvo savo vietoje, ten, kur jis turėjo būti, ir gerai atliko savo darbą. Man teko daug metų būti Seimo salėje, kaip aš vadinu, bendrasuoliu, kartu sėdėjome viename suole, kartu vadovavome vienai partijai – Centro sąjungai, kuri irgi buvo jo tikrasis kūdikis. Bijau, kad 2000 metais, partijai pralaimėjus rinkimus, jis pasielgė kaip labai padorus politikas ir priėmė sprendimą atsistatydinti iš visų užimamų pareigų partijoje… Mano darbo kabinete, gal kas šiek tiek ironiškai pasižiūrės, yra prizas „Auksinis svogūnas“, ant kurio parašyta – „Metų porai“. Tas prizas, tas „auksinis svogūnas“ skirtas Romualdui Ozolui ir man. Ir tai turbūt, bent man, tas pagrindinis ir didžiausias apdovanojimas, kurį aš turiu.“
Turėjau garbę asmeniškai pažinti šią iškilią asmenybę. Šiaulių krašte, Bazilionuose (jo vaikystės žemėje) Romualdą Ozolą sutikdavome kaip šviesulį, iš kurio sėmėmės išminties. Konferencijos, susitikimai, spaudos konferencijos Seime, kuriose dalyvavo Romualdas Ozolas, paliko man didžiulį įspūdį.