Tikslas, kad rinkėjai nebūtų apgaudinėjami tapo mano įstatymo projektu dar 2015 metais, kurį Seimas priėmė – jei Europos Parlamento, savivaldybių tarybų nariai ar merai kandidatuoja ir yra išrenkami Seimo nariais, jie automatiškai netenka savo turėto Europos Parlamento, tarybos nario ar mero mandato. Prieš kandidatuodamas į Seimą asmuo turi apsispręsti, kuo jis nori būti – Seimo nariu ar likti Europos Parlamento nariu ar meru. Siekėme užtikrinti rinkėjo teisę į sąžiningus rinkimus, nes politiko laisvė ir teisė pasirinkti, negali būti aukščiau už rinkėjo teisę nebūti apgautam. Tada džiaugiausi, kad Seimas ėmė eiti moralios politikos keliu. Deja, Konstitucinis Teismas, gavęs suinteresuotų Seimo narių prašymą stabdyti priimtą įstatymą 2021 m. tam pritarė. Prioritetu tapo politiko teisė pasirinkti, o dėl rinkėjo teisės nebūti apgaudinėjamam Konstitucinis Teismas nuomonės nepareiškė. Seimas 2018 m. buvo pritaręs ir kitam mano siūlymui, kad nuo 2 VMDU iki 10 VMDU būtų padidintas rinkiminis užstatas jei asmuo, išrinkus jį Seimo nariu, atsisakys mandato (taip apgaudamas rinkėjus), – minėtas užstatas papildytų valstybės biudžetą. Tada sakiau: „tegul melas kainuoja brangiau“. 2022 m. Seimo darbo grupė, rengusi Rinkimų kodekso naują redakciją pasiūlė melą atpiginti vėl iki 2 VMDU.
Štai tokia istorija, apie kurią šiomis dienomis paskatino kalbėti žiniasklaidos atstovai, siekdami atkreipti rinkėjų dėmesį.
Ar ir toliau gyvensime nuolankiai sutikdami būti apgautais? Keista politinė moralė, visai kaip Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladėje
„Instrukcija Kukučiui, paleistam iš daboklės:
a) negalvojant galvoti ko nereikia galvoti,
b) nematant matyti ko nereikia matyti,
c) nesuprantant suprasti ko nereikia suprasti.“
