Rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje lankėsi Jo Šventenybė Popiežius Pranciškus Jorge Mario Bergoglio.
Tai pirmas popiežius iš Lotynų Amerikos ir iš Jėzuitų ordino. Jis pasirinko Pranciškaus Asyžiečio vardą, ir ne tik – gyvenimo linija sutapo su tuo, ką jis veikė Argentinoje – bandė įgyvendinti socialinį teisingumą. Bet ne kalbomis – keistis pradėjo nuo savęs ir aplinkos. Artinti bažnyčios dogmą prie neišvengiamos gyvenimo realybės, keičiant bažnyčios veidą.
Popiežius Pranciškus – popiežius veiksmas, į Sosto darbotvarkę atnešęs naujas veiklos sritis – pajamų nelygybės mažinimą, kovą už taiką pasaulyje ir klimato kaitos problematiką, tapęs visų pabėgėlių vilties simboliu. Išleido net specialią encikliką dėl ekologijos ir nuolatos kreipia į šią problemą didelį dėmesį. Pradėta „atrasti“ moteris bažnyčioje. Popiežius sako, kad moters vaidmuo bažnyčioje turi keistis – iš patarnaujančio į lygiavertį vadybinį. Kasmet po 5 vizitus į užsienį. Po kelis vizitus į problemines arba religines Italijos vietas. Ir kasdienė veikla Vatikane. Vatikanas patapo ir dideliu konferencijų centru. Rengiamos įvairios – nuo branduolinio saugumo iki paliatyvinės slaugos. Didžiųjų konferencijų dalyvius asmeniškai priima popiežius. Stovi valandą eilėje ir spaudžia ranką šimtams žmonių.
Vis gerėjantys santykiai su kitomis religijomis. Kaip pagrindinis ir svarbiausias pavyzdys – susitikimas Kuboje su Maskvos patriarchu. Tačiau ir nuolatinis gyvas dialogas su kitomis bažnyčiomis. Per bažnyčią daroma įtaka politikai, nors visi sako, kad popiežius vengia politinių temų. Jeigu reikėtų išskirti vieną popiežiaus veiklos žodį, tai būtų žodis „dialogas“. Sako, kad kalbėti reikia su visais, nes kito būdo spręsti problemas dar neatradome.
Bažnyčia keičiasi, tampa vis labiau prieinama, tampa gerais namais vis didesnei – jau beveik 1 mlrd. 300 mln. žmonių bendruomenei. Galbūt mažiau kreipianti dėmesį į dogmas ir mokymo tiesas, bet šiuolaikiškai atspindinti žmogaus lūkesčius, sugebanti įsiklausyti į žmonių poreikius.
Simono Daukanto aikštėje vyko jo susitikimas su Bažnyčios, Vyriausybės, Seimo ir visuomenės atstovais. Ekrane stebėjome Popiežiaus lėktuvo nusileidimą ir žingsnius Lietuvos žemėje.
Sveikindama Popiežių Pranciškų LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo:
„Dėkoju, kad esate su mumis. Kad pasaulio žemėlapyje pirmiausia matote mažesniuosius. Jūsų atvykimą priimame kaip labai lauktą dovaną mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui… Vatikanas vienas pirmųjų pripažino mūsų Nepriklausomybę ir tam paskatino kitas valstybes. O vėliau, okupacijos metais, išsaugojo nepriklausomos Lietuvos ambasadą – kaip viltingą laisvės pažadą. Ir jis išsipildė.
Popiežius Jonas Paulius Antrasis aplankė mūsų šalį iš karto po to, kai buvo išvesta Rusijos kariuomenė – lygiai prieš ketvirtį amžiaus. Tai buvo reikšmingas ženklas, Šventojo Tėvo parodytas visam pasauliui, ką gali laisvės siekianti šalis…
Jūs, vienydamas tautas ir religijas, matėte bei gelbėjote daugybę kentėjusių žmonių. Tačiau Lietuva ne tik dalijasi savo skaudžiąja patirtimi, bet ir su didele viltimi žvelgia į ateitį. Šie lūkesčiai pirmiausia nukreipti į jaunus žmones, gimusius ir augusius laisvės šviesoje.
Kartu su jais įsiklausome į Jūsų raginimą susitelkti dėl žmogiškesnio pasaulio. To, kuriame bus mažiau skurdo, skausmo ir daugiau užuojautos. Kad Gailestingumo vartai visada išliktų praverti…
Susitikimas su Jumis sustiprins mūsų tikėjimą bei suteiks naujų vidinių jėgų. Jus visada lydės Lietuvos žmonių širdžių šiluma ir dėkingumas už Jūsų revoliucines pastangas, įveikiant visus iššūkius, priartinti Bažnyčią prie kiekvieno žmogaus.“
Popiežius sveikino Lietuvos žmones reikšdamas meilę ir padėką atkreipdamas dėmesį, kad: „Šis šimtmetis Jums buvo paženklintas daugybe išbandymų ir kančių: kalinimų, trėmimų, net kankinystės. Nepriklausomybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė Jūsų Valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas. Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos. O ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti! Štai Jūsų himno eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai.“
Popiežius kvietė statyti bendradarbiavimo tarp valstybių tiltus, megzti dialogą: „Semtis jėgų iš praeities reiškia skirti ypatingą dėmesį jaunimui, kuris yra ne tik Jūsų Valstybės ateitis, bet ir dabartis, jei tik sugebės neprarasti ryšio su tautos šaknimis. Tauta, kurioje jaunimui pakanka vietos augti ir dirbti, padės jauniems žmonėms jaustis svarbiems audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį. Taip visi galės su viltimi žvelgti į ateitį. Lietuva, apie kurią jie svajoja, priklausys nuo nenuilstančių pastangų skatinti tokią politiką, kuri jaunus žmones ragintų aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Be jokios abejonės, tai taps vilties sėkla, nes suteiks pagreitį dinamiškam procesui, kuriame šios tautos „siela“ ir toliau spinduliuos svetingumu: svetingumu svetimšaliui, svetingumu jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir neturtingiesiems, galiausiai – svetingumu ateičiai.“
Ir vėliau susitikimuose ir maldoje popiežius kvietė žvelgti į ateitį gerumo ir meilės akimis, kurti Tėvynę, kuri statytų tiltus, o ne sienas, rinktųsi gailestingumą, o ne teisimą, bendrautų ir su mažutėliais, nelaimėliais, ne tik su pasaulį valdančiais.
„Laisvė nėra duotybė, ją reikia išsaugoti“, – sakė Popiežius. Reikia padėti kitiems aukotis, nes dovanojimosi kitiems kultūra yra aukščiausia ir svarbiausia. Svarbu – tikėti savo šaknimis, iš kurių išaugo tauta. „Jūsų tauta turi tvirtą sielą, – akcentavo Popiežius. – Įsipareigoti darbui ir turėti ryšį su kenčiančiais ir mažiausiaisiais. Sulėtinti žingsnius ir įsiklausyti, palydėti ir padėti paklydusiems, kaip Neris įtekėdama į Nemuną praranda savo vandenis ir vardą. Dovanokite gyvenimą tarnystei, idealams ir gėriui.“
