Šeštadienį Kužiuose (Šiaulių rajone) dalyvavau atidengiant paminklinį akmenį Kužių būrio partizanams, kurie 1919 metais gynė ką tik atgimusią Lietuvą nuo bermontininkų savo krašte. Ačiū Kužių gimnazijos jauniesiems kraštotyrininkams ir jų vadovei Violetai Laurutienei, partizanų artimiesiems, knygos: Aleksas Šemeta “Eilinio partizano atsiminimai” sudarytojai Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentei dr. Jolantai Mažylei ir renginio organizatoriams už istorijos pamoką. Partizano Kajatono Matjošaičio brolio anūkas Jaunius Mockus citavo knygoje parašytus žodžius: „Aš noriu priminti dorybę, kuri yra šventa ir kiekvienam įgimtai privaloma. Tai tautos garbė ir jos laisvė! Tik ji viena gali apsaugoti savo tautos vaikus nuo nelaimių ir skausmų…“ Lietuvos vėliava bus perduota partizano Alekso Šemetos dukrai Audronei Šemetaitei Murtaugh, gyvenančiai Amerikoje. Tą dieną skambėjo ir sveikinimai Kužių miesteliui, švenčiančiam savo šventę, padėka geradariams ir darbštiems šio krašto gyventojams, pagarba veikliai seniūnei Jolandai Rudavičienei, Kužių bendruomenei ir kultūros žmonėms! Jaukioje Kužių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje Šv. Mišias aukojo klebonas Tomas Reinys, kurio sakomi pamokslai visada turi išskirtinę galią – jie paliečią mintis ir širdį. Štai, pamokslo žodžiai: „Tas, kuris randa drąsos garsiai išsakyti tai, kuo yra įsitikinęs, kartais būna priimamas su panieka ir savotiškai pats sau kasa duobę“ – lyg priminimas, jog daug svarbiau būti naudingu, elgtis pagal sąžinę, negu prisitaikėliškai, patogiai sėdėti kamputyje ir stebėti “varpeliais skambinančių garbintojų” veiksmus. Meilės ir gerų darbų spindesys visada nugali, būtina ištverti iki galo, nešant savo gyvenimo kryžių.