Posmų ir dainų skambesniu pamaloninta, lietaus palaiminta ir besidžiaugdama, kad čia ir dabar gyvena išmintingi, geranoriški, šviesūs savo mintimis ir poelgiais žmonės, grįžau iš talentingos poetės Angelės Bražaitės kūrybos vakaro ir naujos jos knygos „Iš esaties“ sutiktuvių. Sustojau šalikelėje ir mėgavausi poetės Angelės Bražaitės esaties apmąstymais:
# Nuo ko gi prasideda ir kur pasibaigia žmogiškumo esmė?
# Įžiebkime žvakes,
kad tamsa išnyktų,
kad nebeliktų šešėlių purvinų!
# Suimu save į rankas
ir nešu ten,
kur veda širdis…
***Laiškelis gimtai kalbai –
„esi mums duona kasdieninė,pašventinto vandens šaltinis:
žodis,
malda,
giesmė Tėvynei –
Gyvybės eleksyras mums esi!
Ak, mieli ausiai jūs žodeliai,
pagydot sielą, ūpą keliat…
Išlik tauri, palaiminta Motinos šnekta,
iš amžių glūdumos išsaugota – gimta!“
…. ačiū!
