Vilniuje vyko 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės. Iškilminga rikiuotė Katedros aikštėje, šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, laidojimo procesija Vilniaus gatvėmis ir stabtelėjimas prie Aušros Vartų, atsisveikinimas Senųjų Rasų kapinių koplyčioje, kurioje sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio. Sukilimo vadų, dalyvių ir visų, kovojusių ir žuvusių už Laisvę garbei Senųjų Rasų kapinėse aidėjo atminimo salvės.
Šv. Mišias aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai, buvo sakomos atsisveikinimo kalbos. Žodį tarė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzejus Duda, Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenko.
„Šie žmonės buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Tai buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę. Šių žmonių apsisprendimą imperinis režimas paniekinamai vadino maištu. Kaip laukinius žvėris juos medžiojo miškuose, laukuose ir miestų gatvėse. Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui. Sukilimo dalyvių kūnai buvo slepiami, kad netaptų pavyzdžiu ir įkvėpimu naujoms kovotojų už laisvę kartoms. Tačiau mes jų niekada nepamiršome. Atėjus metui, jų palaikai buvo iškelti, kad prabiltų apie nutrauktą laisvės žygį“, – kalbėjo G. Nausėda.
Vilniaus arkikatedroje skambėjo garsusis šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Jį kartojo visi kalbėjusieji.
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863–1864 metų sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. XVIII a. pabaigoje Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalijus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės atiteko Rusijos imperijai. Per visą XIX a. įvairiose buvusios valstybės žemėse ne kartą kilo sukilimai prieš pavergėjus. Vienas iš paskutinių bandymų atkurti nepriklausomą valstybę buvo 1863–1864 metų sukilimas. Sukilėliai siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis, visiems gyventojams suteikti lygias pilietines teises, o valstiečiams duoti žemę. Lietuvoje sukilėliai ypač akcentavo kovą dėl varžomų Katalikų Bažnyčios teisių, o Baltarusijoje sukilimas ir jo lyderis Konstantinas Kalinauskas siejami su modernios baltarusių tautos formavimusi. Sukilime dalyvavo beveik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų. Rusijos imperijos valdžia 1864 m. numalšino sukilimą ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis. Sukilimas jame dalyvavusių tautų atmintyje išliko kaip bekompromisės pasiaukojamos kovos už laisvę, tautų teisę į nepriklausomą gyvenimą ir pilietines teises simbolis.1863 m. birželį–1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus.
Kovojusieji ir žuvusieji pratęsė ir ateities kartoms perdavė kovų už Tėvynės laisvę tradiciją, rašoma Vyriausybės pranešime.
Džiaugiuosi, kad likimas leido matyti, girdėti ir dalyvauti šiuose istoriniuose įvykiuose.