Minėjime kalbėjęs Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pabrėžė: „Šiandien gedime ir prisimename, prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, šimtus tūkstančių sudaužytų vilčių ir neišsipildžiusių svajonių, palaužtų gyvenimų ir likimų. Tai mūsų visų istorijos šešėlis, skaudžiai palietęs kiekvieną šeimą.“
Man ypatingai didelį įspūdį paliko IX, X, XI Seimų parlamentarės Vidos Marijos Čigriejienės kalba. Ji kalbėjo apie begalinį motinos pasiaukojimą ir meilę. „Tik neįsivaizduojamas motinų didvyriškumas padėjo vaikams pakelti jų gležnučiams pečiams nepakeliamą naštą, leido neprarasti vilties, tikėti, jog gyvenimas nėra vien juodas. Todėl be jokių abejonių – Sibiro motinos buvo sopulingosios Madonos, o mes, Sibiro vaikai – vaikai be vaikystės ir džiaugsmo. Kad tame šaltame ir svetimame krašte būtų bent kiek daugiau šilumos, be mūsų motinų, prisidėjo ir ypatingos profesijos žmonės – Mokytojai“, – Seime sakė V. M. Čigriejienė. Nepraradę žmogiškojo orumo, skausmingai išgyvendami dėl savo tautos ir vaikų, jaučiantys pareigą ir tremtyje, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis jie – Mokytojai – stengėsi išlaikyti lietuvybę, buvo moralinė atrama savo tautiečiams.
Ypač jautriai ji kalbėjo apie patį brangiausią iš protėvių paveldėtą kultūros lobį – lietuvių kalbą ir paragino branginti istorinę atmintį.
„Kuo šiandien sergame? Savus papročius lengvai iškeitėme į svetimus, gimtoji kalba dingsta iš viešųjų užrašų, eini gatve ir jau nebesupranti kurioje pasaulio šaly esi, viešuosiuose tekstuose pavardės rašomos taip „originaliai“, kad nepoliglotai sunkiai gali suprasti, kaip jas skaityti. Įleistas svetimos kalbos virusas tarp lietuviškų žodžių jau pradeda savo naikintojo misiją. Ir tas virusas pamažu ir tyliai ardo mūsų gramatikos ir rašybos sistemą. Deja, turintys galių saugoti lietuvių kalbą, į savo prievolę tai daryti žvelgia labai atsainiai.
O juk mūsų lietuvių kalba – pats didžiausias, brangiausias iš protėvių paveldėtas kultūros lobis. Tai seniausia ir turtingiausia šimtmečiais puoselėta pasaulio kalba, garbingai išlaikiusi ne vienus istorinių sunkmečių egzaminus, beveik negrįžtamą tautos išnykimą XIX amžiuje.
Kai kurie politikai siūlo keisti ir lietuvišką abėcėlę, nes, pasirodo, ji jau kitiems trukdo, sako, mūsų partneriams. Trukdo tiems, kurie čia gimę nesugebėjo išmokti lietuvių kalbos, jiems stringa ir jų pavardžių rašymas. Bandoma sukurti mitą, kad vardų ir pavardžių rašymas nevalstybine kalba pagerins santykius su strateginiu partneriu, lyg tie santykiai būtų blogi. Ar daug pasaulyje valstybių, kurių oficialiuose asmens dokumentuose vardai ir pavardės būtų rašomi nevalstybine kalba?
Ar Jūs užmiršote mūsų protėvių pasipriešinimą kirilicai – nelietuviškai abėcėlei? Mūsų protėvius, kurie dėl šio pasipriešinimo 40 metų vargo be lietuviško rašto ir lietuviškos mokyklos. Ar jūs užmiršote knygnešių fenomeną, jų pasiaukojimą dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo.
Ar Jūs užmiršote tų didžiavyrių Vasario 16-osios akto signatarų ryžtą, drąsą, žmones, kurie dar baisesnėmis sąlygomis nepasidavė jokios svetimos valstybės spaudimui, atkūrė mūsų valstybingumą, lietuvišką žodį ir raštą. Ar užmiršote mūsų tautos golgotą Sibire, tuos mokytojus, kurie ten ir pasiliko amžiams?“ – retoriškai klausė parlamentarė ir paragino neieškoti užuovėjų svetimose valstybėse ir atminti Vinco Kudirkos žodžius: „Kalba – tautos pamatas, kalba – tautos gyvybė, stipri kalba – stipri tauta, miršta kalba – miršta tauta.“
Pritariu kiekvienam žodžiui ir darbui, kuris nukreiptas kalbos ir tautos kultūros išsaugojimui.
Minėjime kalbėjo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, tremtyje gimęs Seimo narys Rimantas Jonas Dagys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, tremtinys Petras Gvazdauskas, projekto „Misija Sibiras“ vadovė, akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ organizatorė Raminta Kėželytė.
Seimo nariai tremtiniai Rimantas Jonas Dagys, Stasys Jakeliūnas ir Julius Sabatauskas projekto „Misija Sibiras 2018“ ekspedicijų ir Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos į tremties vietas Krasnojarske dalyviams įteikė Lietuvos valstybės vėliavas.
Minėjime skambėjo Gintaro Skapo vadovaujamo tremtinių choro „Laisvė“ dainos, Nepriklausomybės aikštėje vyko iškilminga Vėliavų pakėlimo ceremonija.
